REKLAMOS VADYBOS studentė Julija Gumbrytė stebina savo meniniais gebėjimais. Utenos kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“ šiuo metu eksponuojami jaunosios dailininkės darbai.
Verslo vadybos fakulteto Reklamos vadybos studentės Julijos Gumbrytės darbai nepalieka abejingų. Mergina tapo, piešia anglimi ir pieštuku. Julijos darbai neliko nepastebėti ir šiuo metu yra eksponuojami Utenos kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“.
Apie save ir savo meno kūrinius pasakoja jaunoji menininkė:
„Gimiau 1995 metų rugsėjo 22 dieną. Mokiausi Krašuonos progimnazijoje, vėliau – Utenos „Saulės“ gimnazijoje. 2014 metais baigiau gimnaziją ir įstojau į Vilniaus kolegiją. Tikslingai pasirinkau Reklamos vadybos studijas. 2014 metais gegužės 7 dieną Krašuonos progimnazijoje įvyko mano darbų pirmoji paroda, o mokyklos išleistuves ir antroji, kurios metu mano darbai buvo eksponuojami drauge su Dalios Puodžiukienės kūriniais.
Manęs klausia: kodėl žmonės, kodėl portretai? Atsakau – o kodėl ne? Kiekvienas žmogus, atsiradęs gyvenime ar buvęs jame nuo pat pradžių, daro įtaką ir spalvina vis kitokiomis spalvomis. Kiekvieno žmogaus veiksmai, jų istorijos ir jausmai, prie kurių turėjau galimybę prisiliesti, keitė mano gyvenimą, įkvėpė, suteikė naujų kampų mano asmenybei. Visi žmonės, perėję per mane, paliko žymę ir kūrė mane pačią. Aistra žmonėms, jų jausmams ir istorijai – tai, kas visad mane žavėjo. Kiekvienam iš jų esu be galo dėkinga už kiekvieną naują spalvą ir jos atspalvį. Prisilietusi prie jų, prisiliečiu prie naujos grandinės veiksmų ir kuriu atoveiksmį. Mano atoveiksmis liejasi teptuku, pieštuku, anglimi. Jie sudaro laiko grandinę, tarpsnį gyvenime, taip pat ir dar vieną naują darbą, naują portretą, prie kurio prisidėjo jie patys. Ne tik aš laikiau teptuką ir pieštuką kurdama naują darbą, tai darėme mes visi.
Portretas nėra tik žmogaus veidas. Niekad nebuvo. Tai tik simbolika, paprasčiausiai matoma iš visų. Asmenybę galima perteikti ir kitaip. Per spalvas, per judesį, per raštus ir galų gale visai kitokį, mums įprastą vaizdą. Per vilką, per seną medį, seniai pametusį lapus, per akmenimis apdėliotą kalną, per vandenyną, apšviestą pilnaties, per baltą lapę, neatsitraukiančią nuo vilko. Portretas gali atsispindėti ne tik žmogaus veide, ne tik gamtoje ar spalvoje, bet ir rankose, iš kurių judėsių gimsta vaizdas.“
